Visi prieinam savo kelio galą,
Gyvenimas mus privedė prie to,
Žudyti save pačiam net nežinant
Kas įdavė tau durklą į rankas.

Tavo aimaną, bejėgį šauksmą
Pagaus vėjas ir nuneš tolyn
Jį pakartos ir sustiprintą aidą,
Atmuš į naktį ir grąžins atgal.

Jį išgirdęs nustebęs klausysi,
Nesuprasi ar jis tavo ar kitų,
O gal visai ne šauksmas pagalvosi,
O tik ošimas miškų ir kalnų.

O aš lauksiu tos, lauksiu tos dienos,
Kada sutiksiu savo deivę,
Aš lauksiu, lauksiu tos dienos
Kada ji nuves mane į mirtį.

Visi mes girdime pagalvos šauksmą,
Tiksliau klausom ir praleidžiam pro ausis,
Visi galvojam, kad taip bus geriausia,
Netikim, kad šitaip bus ir su mumis.

Aš nenorėčiau taip atjungti širdį,
Kad negirdėčiau ir jausčiau aš kitų,
Ateis tas laikas, kai turėsiu mirti,
Bet kol kas tik mirties patale guliu.

O aš lauksiu tos, lauksiu tos dienos,
Kada sutiksiu savo deivę,
Aš lauksiu, lauksiu tos dienos,
Kada ji nuves mane į mirtį.